SAVAS BLIŪDAS

Degustatorių komanda, su visu Savu bliūdu, išsikrausto į naujus namus. Nuo šiols mus rasite savasbliudas.wordpress.com arba/ir www.facebook.com/savasbliudas.

Iki pasimatymo kitose skaniose erdvėse!

Visada su jumis,
Degustatorių komanda

Rodyk draugams

Vienoje iš socialinių tinklų svetainių “gyvena” tokios Valgyklos fėjos. Pamatę jų publikuotą nuotrauką, tiesiog nesusilaikėme ir taip pat nusprendėme ja pasidalinti. Pastaroji daryta Vokiečių g-vės (Vilnius) “Čili kaime”. Tiesa, šiuo metu, kiek žinome (nes buvome nuvedę užsieniečius cepelinų) - meniu jau pasikeitęs. Štai kaip kartais gali apgauti meniu arba geriau neimti patiekalų iš nuotraukų…

Rodyk draugams

Žmonės kalba, kad „Apuokas” yra kažkada, tikriausiai labai seniai, nes tų laikų Degustatorių komanda nepamena, gyvavusio pakankamai garsaus Vilniaus baro „Pelėda” vaikas. Ar koks kitas giminaitis. Na, žodžiu, „Apuokas” gimė iš „Pelėdos”.

Šis keistas paukštis glūdi Subačiaus gatvės pradžioj, numeris 6. Šalia puikuojasi puiki kompanija - nedidelė viešųjų ryšių agentūra, belen kaip prabangus visokių užsienio žvaigždžių ramų miegą saugantis, niekas-nesuskaičiuoja-kiek-žvaigždučių-jis-turi viešbutis „Ramada”, prieš kokius metus atsidariusi nauja ala vyninė, kitoj gatvės pusėj senoji geroji „Ida Basar”. Kaimynystė respektabili. Todėl kartais gali pasirodyti keisti tie it šešėliai vakarėjant Vilniuj Subačiaus gatve link „Apuoko” slenkantys ilgaplaukiai vaikinai.

Pradėti galima nuo to, kad silpnų nervų žmonėms savaitgalių vakarais ten geriau neiti. Ten gi pankų-metalistų-neformalų ir visokių kitokių nelabai visuomenės suprastų veikėjų baras, kur alus liejasi laisvai (ir visur, ant drabužių - irgi) ir niekas nestabdo. Paskui būna muštynės, miegojimai ant stalų (ar po stalais). Žodžiu, viskas ten savo vietose, kaip ir priklauso tokios pakraipos barui.

O nestabdo ten todėl, kad Džiulė (norėdami įsiteikti girti draugeliai vadina ją pilnu vardu - Džiuljeta) paprastai pila išsimokėtinai, išsimuša kitą dieną, kai gerokai po pietų ta pati chebra renkasi atsigaut ir gerai pavalgyt.

O maistas ten visoks. Šiaip meniu pakankamai platus, figūruoja kepsniai ir kitokie mėsiški valgiai. Virtuvę galima apibūdinti visiems suprantamu terminu - „naminė”. Viskas ten paprasta, visko daug - mėsos, bulvių, salotų. Viskas, kaip pas mamą/močiutę/tetą… Mūsų mėgstamiausias patiekalas - karštas sumuštinis, kur įeina forminės duonos du vienetai, storas kiaulienos maltinukas, daug daug sūrio, agurkai, pomidorai, porai, pomidorų padažas… Kainuoja kokius 6lt (sunku mums su atmintim), bet prisivalgai, žmogus, kaip reikiant. Kai viena Degustatorių komandos narė atrado šią vietą, buvo gūdūs 2004-ieji, ką tik pradėtos studijos, kišenėse švilpia vėjai, o tuomet sumuštinis kainavo kokius 4lt, buvo labai jau prieinama kaina. Galima sakyt, pusė kursiokų „ant jo” užaugo.

Kalbant apie baro interjerą ir atmosferą, būtina pradėti nuo jau minėtos Džiulės, kuri yra ir baro simbolis, ir padavėja, ir barmenė, ir, neretai, sugėrovė. Džiulė yra vidutinio amžiaus, trumpų juodų plaukų, akiniuota rubuilė, šiaip labai pikta, geriau prie jos nelįst su visokiais kvailais klausimais: „o šitą patiekalą gal galima be svogūnų?”, „o po kiek pas jus alus?”, „o kokteilių turit?”. Jai labiausiai patinka, kai žmonės būna konkretūs ir paprasti, o kainų jinai nežino. Nelįskit į akis! Retai, labai retai jai gali būt gera nuotaika, tada ji netgi prieis ir pabendraus, ką nors papasakos, dažniausiai - visiškai ne į temą. Bet be Džiulės „Apuokas” neįsivaizduojamas.

Muzika ten vakarais būna tokia, kokiai ir dera pankų ir metalistų girdyklose. Bet dienos metu Džiulė neretai užsimeta Stingo gyvo garso DVD ir niūniuoja į taktą.

Dar ten dienos metu būna dienos pietūs. Skanios sriubos, didelės porcijos, ir visokie cepelinai/karbonadai/kotletai/balandėliai antram patiekalui. Kainos ir vėl nepamenam, bet negali būt daugiau, nei 12lt.

Dar jie turi rūsį, kuriame labai tamsu ir drėgna, tai ten dažniausiai pankai ir miega ant stalų.

Rekomenduojam tiems, kuriems patinka sunkiau - sunkesnė muzika, sunkesnis maistas, sunkesnė kompanija.

Nerekomenduojam - visiems kitiems (patys suprantat, kuriems ten geriau nesirodyt).

Nostalgiškai nusiteikusi,
Degustatorių komanda

Rodyk draugams

Labai netikėtas atradimas - „Indian Maharaja”. Tikrai netikėtas. Praėjusių metų pabaigoje atsidaręs gana „nesėkmingoje” Trakų g-vės (Vilnius) vietoje. Nesėkmingoje todėl, kad ten per keletą metų buvo ir pražuvo Kinijos bei Libano (atrodo) virtuves pristatantys restoranėliai… Kaip ten bebūtų - tikimės, kad šitas išsilaikys ganėtinai ilgiau, net nekreipiant dėmesio į gana kičinę aplinką. Maistas Degustatorių komandai ten labai patiko. Ir dar netikėtai nustebino puikus aptarnavimas.

Jei jau pradėjome kalbėti apie maistą, tai jo kainos - tikrai nesikandžioja. Puikaus indiško patiekalo ar užkandžio drąsiai galite tikėtis paragauti kišenėje turėdami ir kokius 6 litus. Sriubos - už kokius 5 Lt, pagrindinio patiekalo - 14-16 Lt. Beje, alus ten kainuoja vos 5 litus, o dienos pietūs - 12 litų. Tiesa, kad ir kaip džiaugėmės maistu užsukę vakare, dienos pietūs taip smarkiai nesužavėjo. Na, bet visiems pasitaiko nesėkmių - gal tai buvo tiesiog prasta diena.

Ką valgyti - tikrai nepatarinėsime, nes iki šiol indiškų patiekalų buvome valgę gal kokius keletą kartų. Bet ir patarinėti - nėra prasmės. Restoranėlio šeiminkai tai padarys daug geriau už mus. Ne tik prisipažins, kad vieno ar kito patiekalo iš meniu šiandien geriau neimti, bet ir pasiūlys kažką kita. Degustatorių nuomone, tikras įvertinimas ir pliusas aptarnavimui, kai trys visiškai skirtingi žmonės vos keliais žodžiais užsimena apie tai ką mėgsta ir pasirenka padavėjo pasiūlytus patiekalus, o kai pastarasis sugrįžęs paklausia kuris patiekalas skaniausias (žinoma, kad dalinomės ir ragavom vieni iš kitų…) - visi trys vienu balsu sušunka: „Mano!”.

Beje, girdėjom gandų, kad šį restoranėlį atidarė du ekstremaliai jauni jaunuoliai. Bijome suklysti dėl amžiaus, bet 25-erių jiems dar tikrai nėra. Įdomiausia, kad vienas jų - kilęs iš Indijos. O susipažino būsimieji verslo partneriai - dirbdami viename iš Vilniaus indų virtuvės restoranų.

Na, jei pradėtume vertinti „Indian Maharaja” aplinką - tiek daug pliusų galbūt ir nepavyktų susirinkti, bet daugiau mažiau viskas gerai… Šiaip ar taip - vis dar „išlenda” buvusių restoranėlių „veidas”, o gal mums tik vaidenasi, nes buvome ir pastaruosiuose. Patiko nebent idėja skirti vieną skelbimų lentą lankytojų nuotraukoms… ir ne iš bet kur - o iš Indijos.

Žodžiu, mums patiko. Ir patiko ne tik maistas bei aptarnavimas, bet ir idėja. Dviejų jaunų žmonių idėja, net ir iš krizės besigaluojančioje Lietuvoje atidaryti savo verslą. Ir, teisą pasakius, jiems tai pasisekė ne taip jau ir blogai!

Sėkmės linkinti ir rekomenduojanti,
Degustatorių komanda

P.S.: nuotrauka vogta iš Indian Maharaja puslapio FB. Nuoširdžiai atsiprašome.

Rodyk draugams

O dabar mintimis grįžkite į vaikystę… Pamenat čeburekus, kuriuos jums į ranką įbrukdavo storos tetulės baltom prijuostėm ir iškrakmolytomis plaukų „karūnėlėmis“? O lipnų limonadą, su milijonu burbuliukų, nuo kurių užgniauždavo kvapą, o paskui sulipdavo pirštai? Mūsų tėvai tuomet dar tikrai nesirūpino cholesterolio kiekiu kraujyje ar cheminiais priedais maisto produktuose, o ką jau kalbėti apie mus pačius.

Tai kodėl mes čia taip pradėjom? Nes praeitin grįžti vis dar įmanoma… Pavyzdžiui, Panevėžyje. Autobusų stotis ten dar mena sovietmetį – jei jūsų tėtis ant kurio nors laukiamojo suolo buvo išraižęs jūsų mamos vardą – vis dar galite rasti ir tą suolą, ir užrašą. Aliejiniais dažais kokį tūkstantį kartų dažytos ir perdažytos sienos, seni langai, metalinės durys, tokios, kokios būdavo visose viešose vietose – velniškai sunkios… Senos grindys, keisti aparatai (neįsivaizduojam, kaip jie vadinasi, bet net jei jie jums pasirodys sugedę – nespaudinėkit, pasirodo, jie visi dar veikia ir galit „gauti rėkt“, nes darbuotojos, matyt, irgi dar su sovietmečio klientų aptarnavimo stiliumi paliktos). Beje – didžioji dalis skelbimų – rašyti/piešti ranka.

Ir dar ten yra kavinukė. Kurioje lygiai taip pat tiek stalai, tiek ir meniu, matyt, visa dar mena tuos senus laikus. Mes, pavyzdžiui, susigundėme paragauti beliašo su sultiniu. Sultinys, atrodo, tekainavo 2 litus ir tai buvo paprastas puodelis (beje, dauguma puodelių ten skirtingi ir tie tokie stori – senoviniai) su vandeniu ir „magio“ kubeliu. Beliašas buvo toks, koks ir išlikęs atmintyje iš vaikystės.

Beje, skrandžiai nesustreikavo. Viskas gerai.

Prie gretimo staliuko sėdėjo vaikas, su pasigardžiavimu gurgiantis kažkokį „buratino“ limonadą, ryškiai žalios spalvos. Šalia – jo tėtis gėrė „Kobros“ alų. Dar ten buvo moteriškė, garsiai aiškinanti savo nusiminusiam vyrui apie tai, kad jis yra idiotas. Vos šioji nuėjo į tualetą – šis taip pat pasiėmė „Kobros“ alaus. Grįžusi moteriškė rėkė toliau, bet, mums atrodo, kad vyras nebebuvo toks nusiminęs. Geraširdis žmogelis, labai mėlyna nosimi ir su vakarykščių išgertuvių kvapu, visiems palinkėjo gerų kelionių, kad ir kur gyvenimas mus neštų ir liepė atkreipti dėmesį į bendrakeleivius. Jo vardas buvo Aloyzas. Mums atrodo, kad jis buvo filosofas. Tikriausiai, nesuprastas. Jis gėrė „Monikutės naktis“.

Ant stalo kreivomis kojomis, apdengto celofanine staltiese, nutūpė didžiulė musė. Ji nukebeldžiavo prie vazelės su senomis džiovintomis gėlėmis. O mes pagalvojome, kad kartais reikia pasirinkti ne naujausią restoraną Vilniaus centre, o ateiti ir į tokias vietas. Tiesiog. Pokyčiams, suvokimui, vertinimams ir prisiminimams…

Senąsias stotis palaikanti,
Degustatorių komanda

Rodyk draugams

Su pastaruoju požiūriu „Starbucks‘e“ atsidūrė ir viena iš Degustatorių komandos narių. Prisipažinsiu – kavos nedievinu, tiksliau apskritai apie ją negalvoju nieko – nei gerai, nei blogai… Todėl ir „Starbucks‘as“ visai nepadarė įspūdžio:
 
- Lietuvoj mums jo galbūt net ir nereikia, nes rinka šiaip ar taip užimta „Coffee Inn‘ais“, kuriuose kavos mišinukų lygiai taip pat nemažai, savaitės kavos lygiai tokios pačios, o patiekiama kava – ir ten, ir ten tėra drungna…
- Kainos – vakarietiškos. Už keksiuką ir didelį kavos puodelį sumokėti 28 Lt ir 3 centus – galima tik kartais. Kita vertus, valstybėse, kuriose gali rasti „Starbucks“ ir algos nelietuviškos… O ir „Coffee Inn“ už tą patį sumokėtum kokius 15 litų, tai gal ir skirtumas ne toks jau ir didelis.
- Ko trūksta „Coffee Inn‘ams“ ir už ką galima pagirti „Starbucks“ – saldėsių ir užkandėsių gausa… Akys raibsta…
- Dar patiko „Fare Trade“ dalykas (prekės ženklas, žymintis produktus, kuriuos gaminant/auginant ir pan. buvo teisingai atlyginta darbininkams), tik nesupratom, kodėl „Fare Trade“ galioja tik pieniškoms kavoms (?). Jei daryti, tai daryti iki galo. Ne?
- Ir dar patiko tai, kad gali tos pačios „Fare Trade“ kavos (turime minty – kavos pupelių) iš viso pasaulio nusipirkti. Mažų mažiausiai – socialiai atsakinga.
 
Tačiau galų gale, jei kada, kokio nors Europos miesto gatvėje, labai užsinorės sušilti ir išgerti kavos, o šalia bus „Starbucks“ ir kokia nors visiškai nežinoma, tačiau labai kaip „vietinė“ atrodanti užeiga – eisiu į vietinę. Žinoma, „Starbucks‘e“ jautiesi „saugiai“ nes gauni lygiai tokį patį produktą kaip ir bet kuriame kitame „Starbucks“ visame pasaulyje, bet vietinėje užeigoje turi galimybę nors šiek tiek pajusti tikrą to miesto dvasią.
 
Nacionaliniams identitetams ištikima,
Degustatorių komanda

Rodyk draugams

Tiesiog dalinamės atradimais ir tuo, kad mums patinka… O viskas labai paprasta - nerealus projektas, kuris turetų velniškai patikti tiems, kurie pasilgo sovietmetį menančių aliuminių lėksčių, “granionų” stiklinių ir “sasyskų” su rieke duonos ir garstyčiomis. Nieko nesistengiame unikalaus apie tai parašyti, tiesiog nukopijuojame paties Kompotas.lt įrašą apie projektą. Dar daugiau sužinosite apsilankę Kompotas.lt ir išbandę valgyklas…
–
Kaip ir kodėl prasidėjo projektas?

Valgyklų projektą inicijavo Indrė Klimaitė, Hagoje gyvenanti menininkė ir grafikos dizainerė. Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje ji baigė bakalauro, o Karališkojoje menų akademijoje Hagoje - šrifto ir medijų magistro studijas.

Indrei visą gyvenimą patiko valgyklos, tad pastebėjusi, kad jos ėmė nykti, menininkė panoro tai sustabdyti.

Bendradarbiaudama su istorikais, rašytojais ir fotografais Indrė tyrinėja Vilniaus valgyklų istorijas ir dabartinę būklę, žvelgdama į jas kaip į socialinių santykių mezgimosi erdves. Projekto tikslas - naujoje aplinkoje parodyti ir atgaivinti mirštančią, apleistą ir prieštaringai vertinamą valgyklų subkultūrą, paskatinti žiūrovus/lankytojus domėtis, suprasti ir įvertinti praeities tradiciją ir pristatyti ją kaip kultūros vertybę šių dienų Lietuvoje. Tyrimas tampa produktu, galinčiu įnešti naujų vėjų į mados, produktų ir gyvenimo būdo dizaino sritis.

Rodyk draugams

Vieta gan nekukliai įsikūrusi vienoje iš dažniausiai mindomų senamiestyje gatvių. Trakų dar kitaip vadinama.

Aplinka: tamsu. Dažniausiai ji netrukdo, o ir prie tamsaus alaus tinka. Jeigu bandysite ateiti į Bobo po sunkios dienos ir norėsite kur nors maloniai ir minkštai padėti savo sėdimąją - neišdegs. Teks tenkintis (nors ir dailiomis), tačiau kietomis (mažiau kaip cool, daugiau kaip hard) aukštomis kėdėmis, kurios labai pasistengs, kad jūs sėdėtumėte / gulėtumėte ant žemės. Arba stovėti. Žmonės sako, kad tai nėra blogai - daugiau telpa.
Maistas: nedaug, tačiau reikia pripažinti, kad džiugina. Jei turite jautresnį skrandį privenkite klausti barmenų apie sudedamąsias dalis. Įspėjimas ėdrūnams: jei ateinate čia alkani, nesiraukykite gavę išties nemažą sąskaitą. Dažniausiai pateikiama kartu su šypsena.
Alkoholis: viena iš vietų, kur galima paragauti tikrai neblogo alaus. Kaip taisyklė jei geriate ne po vieną bokalą, sąskaitos taip pat neblogos.
Degustatorių komanda nuoširdžiai rekomenduoja Bobo atidžiau prižiūrėti savo beer on tap skiltį ir gražiai sutarti su tiekėjais. Keliam už tai, kad alus niekada nesibaigtų!

Publika: liaudies išmintis sako - kokie pinigai, tokios tvoros. Degustatorių komanda sako - kokie barmenai, toks baras. Tiems, kas ramius vakarus namuose mėgsta iškeisti į ramius vakarus (iki antro bokalo) kur nors mieste, tikriausiai teko pastebėti, kad traukia ne vien sienos ir stalai. Tas, kuris stovi už baro ar atneša alų jums iki staliuko, kuria atmosferą. Bobo ne išimtis.
Ir dar - jei barmeną matėte prieš kurį laiką dirbantį kitame bare, būkite beveik tikri, kad sutiksite ir žmones iš kito baro. Jie linkę sekti.

Pabaigai Bobo horoskopas:
Jau baigėte alų? O šiandien tik antradienis / trečiadienis / bet kuri kita savaitės diena kai rytoj į darbą? Išgerkite daugiau. Nepakenks. Tikriausiai rasite draugų. Dar labiau tikėtina, kad jų bus daug. Laikas tiesiog kažkur dings.
Blogas ženklas - staiga pamiršti su kuo šįvakar atėjote; nepaliaujamai kartoti frazę “šitas tai jau tikrai paskutinis”.
Geras ženklas - pastebėti, kad didžioji dalis žmonių jau išsiskirstė, baras pradėjo tuštėti, o barmenas su jumis vis dar bendrauja. Krištoliniai alaus bokalai tyliai šnabžda, kad patekote į tikrą afterpary. Galite iš karto paskambinti šefui, pasakyti viską ką apie jį galvojate ir išdidžiai pareikšti, kad rytoj į darbą neateisite.

Prietaringoji,
Degustatorių komanda

Rodyk draugams

Nesiginsim, nutinka kartais ir taip (ne pirmas ir ne paskutinis sykis), kad Degustatorių komandai vietinių barų ir užeigų asortimentas pasirodo per mažas. Ką veikiam tokiais atvejais?Susikraunam šmutkes ir pasileidžiam link dar neatrastų horizontų ten, “kur žolė žalesnė”. Šį kartą po padidinamuoju stiklu Klaipėdoje, Lietuvos fotomeninkų sąjungos prieglobstyje įsikūrusi gan keisto pavadinimo užeigėlė – Leika.

Pavadinimas tikrai įkvepiantis žygiams, o ir “žygiavimo” formų gausa stebina (anot pačios Leikos, net 22 pilstomo alaus rūšys!). Maloniai nuteikia gana gausus lietuviško alaus pasirinkimas. Besirenkanti publika taip pat gana įdomi – gali rasti ir draugų ir priešų. Kainos nesikandžioja. Spaudžiam “laik”.

Tikriausiai pirmasis dalykas, kuris krenta į akis vos užėjus – stalo futbolas, antrasis – spalvų margumynas, bet ir prie vieno ir prie kito po poros bokalų akis ima ir pripranta.

Trumpai tariant, sveikiname Klaipėdą už iniciatyvą turėti tokį barą. Degustatorių komanda džiaugtųsi radusi ne tik gausybę alaus, bet ir daugiau vietos. Taip pat nepakenktų gausesnis atsiskaitymo variantų pasirinkimas.

Žalesnę žolę radusi,
Degustatorių komanda

p.s. Taip, nuotrauką pavogėm. Negėda. Tik nuliūdom, kad taip ir nesupratome iš ko. Atsiradusiam teisėtam autoriui su įrodymais – alaus bokalas nuo Degustatorių komandos, bei viešas autorystės pripažinimas Savame (bei kituose) bliūduose.

p.p.s. teisėtą nuotraukos savininką atradome - Paulius Sadauskas. Neblėstanti šlovė Tau, Pauliau! Būk pagerbtas tarp bliūdų.

Rodyk draugams

Tą savaitgalį, kai lankėmės kokteilių baru save bevadinančioje „Panteroje” - nuo oficialaus baro (klubo?) atidarymo buvo praėję vos dvi dienos. Matyt, buvo ir kiek ankstokas metas tokio tipo barui - tik 10.30 val. Šeštadienio vakarą… Šiaip ar taip, ten Degustatorių komanda užtruko lygiai 3 minutes.

Ir mes tikrai nieko blogo nenorime pasakyti apie tą vietą. Tiesiog esame nuoširdžiai įsitikinę, kad dizaineriai, maketuodami iškabą, tikrai sumaišė du žodžius „baras” ir „klubas”. Iškaboje atsirado pirmasis, o turėjo būti - antrasis. Na, o mes, tiesiog, „nenuotaikoj” klubams buvom ir šiaip - nelabai į juos gal pastaruoju metu ir einam. Išaugom?

„Pantera” įsikūrusi tame pačiame pusrūsyje, priešais „Pramogų banką”, kuriame kažkada buvo „Rollers‘ai”. Tik tuos, kas lankydavosi „Rollers‘uose” turėtų labai nustebinti pokyčiai. Milžiniškas juodas apvalus baras senosios riedučių aikštelės viduryje, pasieniais - dviem eilėm sustatytos odą imituojančios ir auksinėmis sagtelėmis susegtos sofos, staliukai, su, kaip spėjame, iš karto paruoštomis vonelėmis šampanui ir… kas įdomiausia - kokie 10 striptizo stulpų… Interjerui pagyvinti - paauksuotomis mozaikomis „išmuštos” kolonos ir palmės (lyg ir…). Žodžiu - interjeras pavadinimu „juoda + auksinė”.

Nors tą dieną, kai viename iš Vilniaus barų (tiesa, dar net neaprašytų) gimė Degustatorių komanda, prisiekėme sau aplankyti kuo įvairesnes vietas - abejojame ar ten grįšime. Tegu „Pantera” lieka „auksiniam” jaunimui. Tačiau, kad mūsų vienareikšmiška ir visiškai asmeninė nuomonė, susidaryta vos per tris minutes, neatrodytų labai jau piktybiška - kviečiame savo skaitytojus ar „Panteros” fanus, kurie ten lankosi ar dar tik lankysis, atsiusti mums savo įžvalgas. Su džiaugsmu jomis pasidalinsime ir su kitais. Adresas tam: savasbliudas@gmail.com.

P.S.: perduodame linkėjimų „Panteros” apsaugai. Kad ir kokie malonūs jie buvo (čia ne sarkazmas - tikrai malonūs), bet niekaip nesupratome, kodėl negalima užeiti į salę apsižvalgyti su striukėmis/paltais. Tai reiškia - kokių 10 žingsnių… Juk klube nebuvo nieko, išskyrus kelis barmenus ir 2 lankytojus, kurie, tikriausiai, ir taip buvo barmenų draugai?

P.S.2: dedikuojama NoNa‘i!

Labiau nei juodą Rožinę panterą mylinti,
Degustatorių komanda

Rodyk draugams